Visiškai netikėtai, užsukęs į prekybos centrą ne dėl kažko ypatingo, o tiesiog pieno, atsidūriau prie šaldytų produktų skyriaus. Ir ten – lyg kokiame kelionių žurnale – akis užkliuvo už šaldytų egzotiškos mėsos bei žuvies pakuočių. Aligatorius? Strutis? Ryklys? Rimtai?
Pirmas impulsas – padėti atgal ir eiti link vištienos, nes taip saugiau. Bet paskui susimąsčiau – kodėl gi ne? Juk visada norėjau paragauti kažko kitokio, ne tik per šventes, bet ir šiaip – sau, kad pajusčiau kažką naujo. O dar kai pasirodo, kad tai buvo įtraukta į savaitės akcijos pasiūlymus… Nu, neatsispyriau.
Tuo pačiu akys užkliuvo už triušienos – ne tokia jau egzotiška, bet vis dar retas svečias ant daugelio lietuvių stalo. Prisimenu, kaip vaikystėje kaime ją gamino močiutė – tad nutariau patikrinti, ar sugebėsiu prikelti šį skonį pats. Be to, buvo ir žvėrienos – elnienos bei šernienos kepsnių pavidalu, supakuotų patogiai, paruoštų kepti.
Bandau gaminti tai, ką iki šiol tik žiūrėjau „Discovery“
Prisipažinsiu – gaminant egzotišką mėsą jaučiausi kaip šefas, kuriam virtuvė yra ekspedicijos stotis. Pradėjau nuo strutienos – iš pažiūros ji atrodo kaip jautiena, bet iškepus – daug minkštesnė ir švelnesnė. Puikiai tiko su orkaitėje keptomis daržovėmis, o ypač prie saldžios slyvų padažo užuominos.
Kitas iššūkis – aligatoriaus uodega. Internete susiradau kelis receptus, o padėjo ir tai, kad akcijos leidiniai buvo su patarimais, kaip tinkamai paruošti šaldytą egzotiką. Aligatoriaus mėsa priminė vištienos ir žuvies derinį – gana subtilus skonis, bet labai įdomus tekstūriškai.
Ryklys – čia jau reikėjo daugiau pasitikėjimo savimi. Ryklio mėsos kvapas buvo stipresnis nei tikėjausi, bet tinkamai paruošta (marinuojant su citrina ir česnaku), skonis tikrai maloniai nustebino. Svarbiausia – neperkepti, nes kitaip mėsa tampa guminė.
Triušiena, kaip ir tikėjausi, buvo labai švelni. Nusprendžiau ją troškinti su garstyčiomis ir baltu vynu – klasika, bet veiksminga. Prisimenu, kaip pirmas kąsnis iškart grąžino į vaikystę, tik šįkart be močiutės keptuvės, bet su šiuolaikiniu twist’u.
Galiausiai – žvėriena. Šernienos kepsnys buvo stangrus, bet kai ištrauki iš orkaitės tą sultingą, kvapnų mėsos gabalą, jauti, kad čia jau kitas lygis. Elniena buvo šiek tiek švelnesnė, bet puikiai tiko su bruknių padažu. Vėlgi – viską radau šaldytuve, be jokio išankstinio pasiruošimo.
Ką išmokau ragaujant ne kasdienį meniu
Pirmas ir svarbiausias dalykas – nebijoti eksperimentuoti. Egzotiška mėsa ar žuvis gali atrodyti bauginančiai tik tol, kol neįdedi į keptuvę. Kai kurios iš jų netgi lengviau paruošiamos nei tradiciniai mūsų pasirinkimai.
Antra – šaldyta nereiškia bloga. Svarbiausia tinkamai atšildyti, marinuoti (jei reikia) ir neperkepti. Daugelis produktų, kuriuos radau, buvo pažymėti savaitės akcijos ženkliukais, tad turėjau progą išbandyti ką nors neįprasto, ir dar sutaupyti.
Trečia – akcijos leidiniai gali tapti ne tik nuolaidų medžioklės žemėlapiu, bet ir įkvėpimu. Kartais užtenka vienos įdomios nuotraukos ar recepto šalia produkto, ir jau žinai, ką gaminsi savaitgalį.
Ir dar vienas pastebėjimas – kai kurie draugai iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į mano kulinarinius eksperimentus. Bet kai paragavo strutienos ar triušienos troškinio, patys puolė ieškoti, kur tokios mėsos nusipirkti. Gaila tik, kad aligatoriaus jiems nepavyko priversti ragauti – matyt, reikėjo paminėti, kad jis nesikandžiojo.
